Vartotojo vardas
Slaptažodis
Pamiršote slaptažodį?
Ieškantiems darbo   REGISTRUOTIS   Įvesti CV   Darbo skelbimai
 
STRAIPSNIAI
Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas

Klausimas dėl darbuotojų materialinės atsakomybės, ypač kai jie atsako visos jų padarytos žalos dydžiu, yra labai aktualus.

Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas (toliau – DK) numato galimybę darbdaviui sudaryti su darbuotoju visiškos materialinės atsakomybės sutartį (DK 256 str. 1 d.), t .y. leidžia darbdaviui su darbuotoju susitarti, kad pastarasis prisiims įsipareigojimą atlyginti visą jo padarytą žalą (paprastai darbuotojo materalinės atsakomybės leidžiama maksimali riba – trijų jo vidutinių darbo užmokesčio dydžio. - DK 254 str.). Ką gi nurodo DK 256 str. 1 d. nuostata?

„Visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje. Ši sutartis įforminama raštu. Joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų.”

Tokiu būdu visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai su konkrečiu darbuotoju atsirasti būtinos dvi sąlygos.

Pirma. To darbuotojo darbo pobūdis turi pasižymėti konkrečiais rūšiniais požymiais: darbas turi būti tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu arba pagal šį darbo pobūdį darbuotojui perduodamos darbdaviui priklausančios priemonės, būtinos naudotis darbe (darytina išvada: tokios priemonės, kurių vertė viršija darbuotojo trijų jo vidutinių darbo užmokesčio dydį).

Kartu kodeksas reikalauja ir antros sąlygos. O būtent, atsižvelgiant į lokalinę specifiką, turi būti nustatytas konkrečių darbų ir pareigų, kurių pobūdis atitinka DK 256 str. 1 d. nurodytąjį, sąrašas. O pastarasis nustatomas, kaip nurodyta DK 256 str. 1 d., kolektyvinėje sutartyje.

Beje, kolektyvinė sutartis gali būti ne tik įmonės, įstaigos, organizacijos, nors ši rūšis labiausiai paplitusi. Pagal DK 49 str. taip pat įmanoma kolektyvinė sutartis valstybės lygiu (nacionalinė), šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu) ar teritoriniu (savivaldybės, apskrities) lygiu, o taip pat ir įmonės struktūrinio padalinio lygiu sudaryta įmonės kolektyvinė sutartis.

Žinoma, be šių dviejų sąlygų reikia nepamiršti ir to, kad kalbama apie sutartį – laisvą, geranorišką darbuotojo apsisprendimą prisiimti visišką materialinę atsakomybę.

Ką reiškia šios dvi sąlygos, koks tarp jų santykis?

Nors ir atrodo, kad DK 256 str. 1 d. gana aiškiai apibrėžia kokius darbus dirbant gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, tačiau antras DK 256 str. 1 d. sakinys nurodo, kad faktiškai taip nėra, kad tokio išvardijimo dar neužtenka.

Reikia suprasti, jog DK 256 str. 1 d. nurodyti požymiai gali būti pritaikyti visur ir visada, bet kokioje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kad ši sąlyga apima visus atvejus kokie tik gali pasitaikyti gyvenime, nustato bendras ribas, kurių reikia laikytis ir negalima peržengti, yra labai plataus pobūdžio. Todėl, o taip pat ir dėl to, kad su kiekvienu priimamu į darbą asmeniu darbo sutartyje susitariama dėl darbo funkcijų (DK 95 str. 1 d.), ją būtina konkretizuoti.

Ir tik turint konkrečių darbų ir pareigų, atitinkančių DK 256 str. 1 d. nurodytus požymius, sąrašą bei juo remiantis, galima pereiti prie visiškos materialinės atsakomybės sutarties su konkrečiu darbuotoju. Toks sąrašas laikytinas kolektyvinės sutarties normatyvine nuostata, kuri pagal DK 3 str. 1 d. yra vienas iš darbo teisės šaltinių greta norminių teisės aktų.

Taigi šios dvi sąlygos neatsiejamos viena nuo kitos, nesant vienos iš jų (pvz., kolektyvinėje sutartyje nustatyto konkrečių darbų ir pareigų sąrašo), negalima sakyti, kad įvykdyta pirma sąlyga, kad teisingai nuspręsta priskirti vieną ar kitą darbą prie materialiai atsakingų vadovaujantis vien DK 256 str. 1 d. nurodytais požymiais.

Gyvenime, kaip galima spręsti net ir iš minėtos publikacijos, elgiamasi kitaip. Jeigu įmonėje nėra kolektyvinės sutarties (ar iš tikrųjų daug tokių įmonių?), tai būtent darbdavys pats, vienasmeniškai nusprendžia ar darbuotojas saugo materialines vertybes, atlieka kitus DK 256 str. 1 d. nurodytus veiksmus ir sudaro su juo visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Žymiai paprasčiau ir lengviau? Taip. Bet ar teisingai, kaip to reikalauja kodeksas? Anaiptol.

Galbūt, to konkretaus darbuotojo darbo pobūdis konkrečiu atveju iš tikrųjų galėtų būti įtrauktas į konkrečių darbų ir pareigų sąrašą kaip atitinkantis DK 256 str. 1 d. nurodytą. Bet žodį „galbūt” šioje situacijoje „peršokti” vis tiek nepavyks, klausimas dėl tokios sutarties teisėtumo neišvengiamai kils (turi kilti). Priežastis viena: konkrečių darbų ir pareigų sąrašo nebuvimas ir – kaip pasekmė – objektyvus negalėjimas nuspręsti ar tam tikro darbo pobūdis iš tikrųjų atitinka DK 256 str. 1 d. nurodytąjį.

Taigi vienos sąlygos – konkrečių darbų ir pareigų sąrašo nustatymas kolektyvinėje sutartyje – ignoravimas paneigia ir pirmąją sąlygą: kad darbo pobūdis turi atitikti DK 256 str. 1 d. nurodytus požynius. Tokiu būdu laikytina, kad, esant šiai situacijai, nė viena iš DK 256 str. 1 d. sąlygų iš esmės neįvykdyta, nepaisant to, kaip kam tai atrodo.

Vadinasi, konkrečių darbų ir pareigų sąrašas būtinas. Tada ir kolektyvinė sutartis privaloma, nes joje pagal kodeksą turi būti toks sąrašas? Idealiu variantu – taip. Tačiau realybėje, kaip žinoma, įmonių, kur galioja kolektyvinė sutartis, ne tiek jau ir daug (bent jau kol kas).

Tuo tarpu poreikis sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį – drąsiai galima teigti – egzistuoja vos ne kiekvienoje įmonėje, skirtumas nebent tas, kad šis poreikis ne visur vienodai didelis. Kaip bebūtų, bet reikia pripažinti darbdavio noro ir siekio užtikrinti maksimalią jam priklausančio turto apsaugą teisėtumą ir pagrįstumą.

Taigi, iš vienos pusės, įstatymas pripažįsta darbdavio teisę sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį, iš kitos – ši teisė lyg ir neįgyvendinama, nes kolektyvinės sutarties atsiradimas vien nuo darbdavio (šiuo atveju – nuo įmonės vadovo) niekaip nepriklauso. Ar yra išeitis?

Manau, jog DK 256 str. 1 d. esanti nuoroda į kolektyvinę sutartį rodo ne tik tai, kad, be šioje dalyje išvardyto darbų sarašo, turi būti dar vienas darbo teisės šaltinis, dar vienas norminis teisės pagrindas individualiai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai sudaryti. Manau, ne mažiau svarbu pastebėti ir kitą aspektą.

O būtent, kodeksas tarsi nurodo, kad, prieš pereinant prie individualių darbo santykių (visiškos materialinės atsakomybės sutarties su konkrečiu darbuotoju sudarymo), būtina išspręsti ši klausimą kitame, sakyčiau, aukštesniame lygmenyje – kolektyvinių darbo santykių lygyje. T. y. darbdavys, prieš kalbėdamasis su konkrečiu darbuotoju, turi tartis su kitais subjektais. Kokiais?

Verta priminti, kad įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo (DK 59 str. 1 d.), jos šalys yra įmonės darbuotojų kolektyvas ir darbdavys, kuriems, sudarant šią sutartį, atstovauja DK 60 str. nurodyti darbuotojų atstovai (įmonėje veikianti profesinė sąjunga, jungtinė profesinių sąjungų atstovybė, kita profesinė sąjunga, darbo taryba) ir įmonės vadovas (įgalioti administracijos pareigūnai).

Todėl darbdavys turi vesti derybas su nurodytais darbuotojų atstovais arba, jeigu pastarųjų nėra įmonėje, tuomet – darytina išvada – su visais įmonėje dirbančiaisiais, darbuotojų kolektyvu kaip atskiru DK 17 str. įteisintu darbo teisės subjektu. T. y. darbdavys turi šaukti visų darbuotojų susirinkimą. Sprendimų priėmimo tokiame susirinkime tvarka bendrais bruožais nustatyta DK 62 str.

Galima paklausti: nejaugi tam, kad išspręsti vien galimybės sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį klausimą, nustatyti konkrečių darbų ir pareigų sąrašą, reikia rengti ir sudaryti kolektyvinę sutartį, ypač turint omenyje, kad šios sutarties apimtis napalyginus platesnė (ne tik įvairūs darbo teisės klausimai, bet taip pat ir šalims svarbios darbo, ekonominės ir socialinės sąlygos ir nuostatos. – DK 61 str. 2 d.)?

Manau, jog nebūtinai. Susirinkime gali būti sprendžiamas ir vienas, tam tikras klausimas (pvz., dėl to pačio konkrečių darbų ir pareigų, kurias einant gali būti sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, sąrašo), kurio kolektyvinio svarstymo ir suderinimo reikalauja darbo įstatymai. Jeigu bent darbdavys iš savo pusės padarys tam tikrus žingsnius šiai procedūrai išlaikyti, tuomet, manau, nebūtų pagrindo kaltinti jį nesąžiningumu ir savo kaip stipresnės darbo sutarties šalies padėties išnaudojimu.

 Pateikta informacija yra teisininko A. Kviatkovskio nuomonė, ja neturi būti remiamasi kaip galutine teisine nuomone ar konsultacija.

VIP skelbimai
 
Apie mus Paslaugos Kontaktai Partneriai / klientai Klausti / siūlyti